8-OJI ISTORIJA 

Stoviu priglaudęs nugarą prie obels, jaučiu kamieno grublėtą paviršių ir iš tolo girdžiu ataidinčius žodžius: „Natai, eik valgyti!“. Neskubu atsitraukti nuo obels, mąstau, ar aš esu tas vaikas, kurį, kaip ir daugelis rūpestingų mamų šaukdavo iš kiemo pareiti pavalgyti. Ne, neprisimenu tokių žodžių, mano mama man niekada jų nesakydavo… Apie tai papasakoju Martai.

Tuomet ji prisimena, kai pietų metu vietinėje kavinėje skaitydama meniu, iš įvairiausių pavadinimų ir skonių patiekalų niekaip negali išsirinkti, kurį patiekalą užsisakyti. Viskas pabodę – vieną valgė vakar, kitą užvakar. Atsimena, kaip mama jai sakydavo: „pilnas skrandis, vadinas soti, jei nežinai ko nori“. Mintyse galvoja „na ne soti, bet gal jau per daug išranki?…“ Jos mintys nuklysta į pasakojimą apie pietus, kuriuos globėja princesėms ruošė pirmą kartą, kai šios apsigyveno jos namuose.

– Šiandien gaminsime balandėlius, – džiugiai pranešė dviejų princesių mama.

Vyresnioji mergaitė visa sumišusi nesupranta, kodėl reikia gaminti balandžius, kam apskritai juos virti, kepti, kas tai per patiekalas, kaip jis atrodo, kodėl išvis tai reikia daryti. Nejaugi mūsų geroji NAUJOJI MAMA ruošiasi žudyti paukščius. Reikia kuo skubiau tam užkirsti kelią. Apsipylusi ašaromis, pasikvietusi savo mažąją sesutę, skubiai išbėga į kiemą ir iš jo pradeda vaikyti balandžius.

– Skriskite, skriskite, MES nenorime jūsų valgyti! – mosikavo jos rankomis.

Namuose chaosas. Naujoji mama niekaip nesupranta, kodėl reikia šitiek ašaroti dėl maisto gamybos, juk jai taip norėjosi įtraukti savo naują šeimos narį į veiklą kartu. Nuraminusi princeses, kad joms nereikės gaminti balandėlių, ji paklausė:

– Ką mėgstate valgyti? Ką galėtume pagaminti kartu?
– Bulka ir lašinukai, – atsako šios.– Na gerai, o pusryčiams?

– Bulka ir lašinukai.

– Na gerai, o kai pietums ant stalo garuoja šiltas ir skanus maistas, nedidelė lėkštelė sriubos, kokį antrą patiekalą galime išsirinkti?
– Bulka ir lašinukai.
– Gal mėsytės arba blynelių?, – pataria ji.

– Bulka ir lašinukai.

Supratusi, kad šioms mergaitėms kiekvienas naujas patiekalo pavadinimas yra visiškai nežinomas ir jo skonis nepažįstamas, NAUJOJI MAMA stengsis, kad mergaičių racionas neapsiribotų tik „bulka ir lašinukais“, kad alkis netaptų palydovu tolimesniame jų gyvenime.

7-OJI ISTORIJA

Šį rytą Marta pagalvojo: „Kaip AŠ galėčiau Šiandien nudžiuginti Save?“ Jei galėčiau parašyčiau laišką „Labas Mano širdie“, tačiau belapė obelis vėjo siūbuojamomis šakomis išblaškė jos mintis tvirtindama, kad jei nori Sėkmės – šluok taką prieš Save. Marta tikrai tą darys, bet PIRMA taką ji nušluos TIEMS, kam SĖKMĖS šiuo metu REIKIA labiausiai.

Mergaitės į naujus namus neišvažiavo.

Tą naktį NAUJOJI MAMA ilgai sūpavo princesę savo glėbyje. Bandė suprasti, ką sapnas gali atnešti šią naktį, ar pagalvė vėl nepasrus krauju, ar vaiko vidinis skausmas pereis į fizinį skausmą, kurio jis nejus, ar įmanoma sapne pabėgti nuo savo skausmingų patirčių, ar… ar… ar… Ar AŠ šių mažų mergaičių pragarą galėsiu paversti į MEILĖS inkubatorių, ar AŠ nepavėluosiu JŲ MYLĖTI ŠIANDIEN, ar peržengtas Mano namų slenkstis JOMS bus smurto, bado, nelaimių rato pabaiga, ar AŠ sugebėsiu IŠGIRSTI JŲ JAUSMUS, ar MANO ŠEIMA JOMS taps debesėliu jų pažeistoje padangėje, ar MES vietoje EGO vakcinos gydysime JAS MEILĖS KAPSULĖMIS…

Mergaitės su naująja šeima dalijasi prisiminimais: mena darželį ir ten likusius draugus. Tik negali tiksliai pasakyti pas kurią MAMĄ gyveno, kai paliko geriausius draugus, pas kurį TĖTĮ gyveno, kai paliko mylimą darželį, viskas taip painu…
Princesės užsimerkia ir mato:
MAMAS pagal įvykius ir MAMAS pagal laiką,
TĖČIUS pagal tai, ką kažkurią dieną joms nupirko,

arba TĖTĮ, kuris išvis nieko nepasakė ir nieko nepadarė.

Viena mama sūpavo, kita mama rišo batus, trečia mama sekė pasaką prieš miegą ir visų jų nebeliko, o dabar NAUJA MAMA, įdomu, ką JI naujo atneš, kokie prisiminimų vaizdiniai bus gyvi ir, kiek ilgai JOS juos nešiosis savyje…Marta užsimerkia ir mato tik vieną MAMĄ, visada tą pačią, pasikeičia tik plaukų spalva, su metais ji pilkėja. Vėl užsimerkia ir mato vieną TĖTĮ, su metais, regis, jis nesikeičia, tik žvilgsnis rimtėja, tikriausiai nuo darbų. Taip nuo darbų ir triūso.

„Keičiasi darželis, keičiasi ŠEIMA“, aiškiu ir griežtu tonu pasako jaunesnė mergaitė, todėl mieli prisiminimai blanksta ir mergaičių akyse naujoji MAMA pastebi baimės ir bejėgiškumo jausmus. Ji bando raminti, kalba su savo princesėmis įtikinėdama, kad joms tai bus paskutinis darželis. Viena iš mergaičių sako: „Darželyje man liepė nupiešti mamą, aš nežinojau ką piešti, tai nupiešiau kopėčias“.

– O tu ar turi vaikų? – paklausė viena iš mergaičių.

– Taip turiu – atsakė naujoji MAMA.
– O ar tu senai esi jų mama?
– Taip, nuo pat gimimo.
– O ar tu ilgai dar būsi jų mama?

– ?

NAUJOJI MAMA pagalvojo, kad ir šios mažos princesės su ja bus LAIMINGOS.

LAIMĖ MYLI TYLĄ. Nauja šeima supranta, kad išmokyti šias princeses mylėti Save, tai reiškia, kad reikės išmokyti kitus mergaičių buvusius artimuosius laiku sumokėti savo SĄŽINĖS mokesčius.

Ar Jie pajėgs tai padaryti?
Ar Jie norės tai padaryti?

Ar Jie sutiks sužeisti Save nesužeisdami Kito?

AR ĮMANOMA PATEISINTI NEPATEISINAMUS DALYKUS?
Marta žino ir iš obels šakelių ant asfalto sudeda žodžius:

„SUTEIK ŽMOGUI GYVENIMO PRASMĘ IR TAPSI JO ŠIRDIES ŠEIMININKU“.

6-OJI ISTORIJA

Kodėl TOS MINTYS spaudžia širdį?

Ir SURAKINA man JAUSMUS
KAS galite MAN atsakyti
-KODĖL VAIKŲ GYVENIMAS
Nuo PAT PRADŽIŲ yra ŽIAURUS?
 

Aš, Natas, girdžiu, kaip Martos pirštai ilgais, gražiais nagais renka tekstą kompiuterio klaviatūra. Stebiu, kaip jos pirštai mikliai, lyg pianino klavišais grotų, laksto ieškodamos tinkamos raidės. Pagrindinės raidės, kurias ji spaudžia yra V, G, iš kurių ritasi žodžiai – Vaikas, Globa, Vienas, Globojamas, o mano galvoje jos virsta žodžiais „GRĖSMĖ VAIKUI“ augti savo biologinėje šeimoje. Baltame popieriaus lape šie žodžiai paskęsta tarp visų kitų.

Matau, kaip Martos pečiai svyra. Jos kūnas fiziškai reaguoja į tai, ką ji rašo. Jos PEČIAI tampa VAIKO PEČIAIS, kurie turi atlaikyti suaugusiųjų rūpesčius. Kiek JIE laikys? Kada nusvirs?

VAIKŲ PEČIŲ Martos mintyse labai daug – visi JIE skirtingi, bet kartu ir labai panašūs. VAIKŲ PEČIAI – tai ženklas „MAN DABAR LABAI SUNKU“.

Martos PEČIAI išsitiesia atlikus darbą, tačiau po eilinio skambučio vėl tampa VAIKO PEČIAIS. Jai tenka priimti naują iššūkį, kuris telefono gale skamba taip „ieškome nuolatinės ir gerai pasiruošusios šeimos, nes mergaitės jau 3 kartą netenka namų“, po pauzės pasigirsta gilus atodūsis.

KAS Martai padės pakelti VAIKO PEČIUS? Marta neabejoja, JI TIKRAI PASISTENGS toms dviem mergaitėms rasti „NUOLATINĘ, GERAI PARUOŠTĄ ŠEIMĄ“.

Marta GERAI žino, kaip jaučiasi vaikai, netekę savo biologinės šeimos, bet jai sunku pajausti, kaip jaučiasi vaikai netekę ne tik savo biologinės šeimos, bet vėliau netekę „naujų tėvų“, o dar vėliau dar „naujesnių tėvų“. Marta prieš save mato dvi gražias mergaites. Ne, ne mergaites, prieš save ji mato dvi PRINCESES, kurios JĄ pavadina „MAMA“. Marta supranta, kad dabar PRINCESĖS jau keliuose Lietuvos rajonuose turi po mamą, bet nei su viena jų negyvena. Ji tyliai tikisi, kad NUOLATINĖ, GERAI PARUOŠTA ŠEIMA bus paskutiniai PRINCESIŲ MAMA IR TĖTIS.

Pirma naktis naujuose namuose tiek PRINCESĖMS, tiek MAMAI ir TĖČIUI ilgai išliks jų atmintyje. Naujieji MAMA IR TĖTIS ruošia mergaites nakties miegui, bando jas geriau pažinti, ramina, kuria šiltos, nuolatinės šeimos aplinką, kurioje PRINCESĖS galės pasitikėti SAVIMI ir kitais SUAUGUSIAIS, jaustis saugiai ir ŽINOTI, kad ŠI ŠEIMA JOMS YRA PASKUTINĖ, kad ŠIE TĖVAI JŲ daugiau NIEKADA, NIEKADA NEPALIKS. GLOBĖJŲ ŠEIMA švelniu ir raminančiu tonu seka pasaką, kurioje personažai yra pačios mergaitės ir jų naujoji šeima. Pasakoje, įveikusios gyvenimo sunkumus, jos ramiai užmiega.

Martos rytas prasideda pagalbos skambučiu. Per miegus mergaitė kandžiojo lūpas tol, kol šviesi, rožinės spalvos pagalvė pasruvo krauju ir tapo tokia tamsi, kaip iki tol buvęs jos gyvenimas. PRINCESĖS veide skausmo NEBUVO, emocijų NEBUVO.

Paklausus, ar tau skauda? Atsakymas – ne. „Ką naktį sapnavai? – „nieko“.

Vyresnioji sesuo, gindama savo gyvenimo bendrakeleivę, griežtu ir aiškiu tonu, pasiremdama savo patirtimi, taria:

– Koks skirtumas, jeigu neskauda tai neskauda, o kam čia rūpintis, vis tiek tuoj išvažiuosim!

5-OJI ISTORIJA

Marta su manimi pasidalino mintimi apie tai, kad jai visą savaitę ramybės neduoda mergaitės ištartas sakinys-prašymas „- Teta, kai MAMA norės atvažiuoti SU MANIM susitikti, paskambinkit globėjai, ji MANE atveš!“

Pagalvojau, juk OBELIAI NEREIKIA PRAŠYTI bičių, kad JOS žiedadulkės būtų perneštos nuo kuokelių ant piestelės purkos ir tik bičių dėka OBELIS duoda gausų derlių. Taip norėtųsi tuo derliumi pasidalinti su MERGAITE ir jos MAMA.

Penktadienį, į darbo pabaigą suskamba Martos mobilusis telefonas, kuriame aidi palaikantis kolegės balsas iš kitos institucijos. Pokalbio tema buvo apie tą „SMILGĄ“, kuri ŽINO DAUGIAU apie SAVO kelionę, nei ŽINOJO Marta iki JAI atvykstant. Kolegė domisi: „Ar mama skambino, teiravosi apie dukrą?“ Marta patvirtina: „Ne“. Kolegė siūlo: „Reikia skambinti, paraginti, kad palaikytų ryšį su vaiku, mergaitė tikriausiai labai išgyvena, liūdi, o mamos nė kvapo“. Marta palieka darbą su kolegės išsakytu siūlymu. Visą savaitgalį Marta negali pasidžiaugti trumpomis savaitgalio atostogomis, ieško SAVYJE atsakymų į klausimus, KODĖL?:

INSTITUCIJA,
DARBUOTOJAI,
GLOBĖJAI TURI RAGINTI mamas bendrauti su SAVO VAIKAIS?
TURI jų ieškoti?
TURI nurodyti joms pasidomėti VAIKO SAVIJAUTA? KODĖL?:

TA MAMA, kuri YRA TOKIA SVARBI KIEKVIENAM VAIKUI, nededa jokių pastangų, kad JOS VAIKAS kuo greičiau GRĮŽTŲ NAMO?

KODĖL?                 KODĖL?                      KODĖL?
Tinkamo atsakymo Marta nerado.
– OBELIE, gal TU JAI ir MAN galėtum pasakyti?

OBELIS tik sušiurena savo lapeliais, bet atsakymo nepateikia. Gal tuos klausimus SAVYJE turėtų užduoti ne Marta, bet TA MAMA, kuri YRA TOKIA SVARBI KIEKVIENAM VAIKUI.

Po savaitgalio Martai paskambina ji, VAIKO mama. Marta atsipučia, kad pagaliau TAS lauktas POKALBIS įvyks DABAR.
Mama:
REIKALAUJA susitikti su dukra,
NURODINĖJA savo sąlygas,
DĖSTO savo pageidavimus,
NUSTATINĖJA savo laiką ir vietą,

nes pati turinti labai daug neatidėliotinų darbų ir reikalų, o laikrodyje nėra tiek valandų, kad spėtų juos visus atlikti ir apskritai jame nėra nei vienos valandos skirtos SAVO DUKRAI. Sukantis mamos gyvenimo karuselei, stotelės pavadinimu „SUSITIKIMAS SU DUKRA“ nėra, su dukra susitikti reikia eiti į Globos centrą. ŠITOKS NEPATOGUMAS, kur tai matyta. Marta ramina SAVE, gal jai GĖDA? Gal ji BIJO pažvelgti dukrai į akis, nes tai jau ne pirmas kartas jos gyvenime, kai ji praranda dukrą? O jeigu JŲ bus dar ne vienas?

Martai ir vaiko mamai suderinus visas susitikimo su dukra detales, anot mergaitės, teta paskambina globėjai, kuri atveža mergaitę susitikti su mama, nes mama, verčiama darbuotojų, JAU NORI atvykti susitikti su dukra.

Dukra KLAUSIA: „Mama, ar tau viskas gerai?“
Mama verkia.
Dukra SAKO: „Mama, neliūdėk, viskas praeis, kaip visada praeina“.
Mama verkia.
Dukra TEIGIA: „Juk ne pirmas kartas, mes juk išgyvensim, AŠ pasakysiu, kad mums namuose viskas gerai“.
Mama nusiramina.

Dukra SVARSTO: „O ar tu būsi nubausta per MANE? Čia juk AŠ KALTA, kad nešvariai apsirengiau?“

Mama nieko neatsako.

– OBELIE, ar TU KALTINTUM SAVE, jei pas TAVE neatskristų bitės?

Savyje pamąstau, jos neatskristų tik tuomet, jei OBELIS būtų mirusi. Gaila, bet SAVO gyvenime mačiau ne vieną mirtį – EMOCINĘ MIRTĮ –, kuomet pats artimiausias žmogus, MAMA, SAVO VAIKE palieka tuštumą, kurią, negaudamas EMOCINIO MAISTO, JIS užpildo pykčiu, panieka, skriauda kitam,nepasitikėjimu…

Ta aukšta smilga, gyvenimo blaškomas pienės pūkas dar ilgai gyvens su KALTĖS JAUSMU, o mama verks stiprinama savo dukros. Juk ji dar VAIKAS, kuris turėtų spręsti SAVO MAŽO ŽMOGAUS problemas – pasidrožti nulūžusį pieštuką, su kuriuo ant balto popieriaus lapo piešė SAVO MAMĄ ir glaudė SAVO veidą prie jos raudonų lūpų, su geriausia drauge išsispręsti barnį dėl lėlės, paprašyti SAVO TĖČIO pataisyti sulūžusį dviratį, užduoti klausimą, kodėl vasaros metu lyja lietus, o oras ne toks šiltas kaip norėtųsi…

Marta stebi, kaip mažo žmogaus nuleisti pečiai, trūkčiojami kyla viršun, tačiau staiga vėl leidžiasi žemyn neatlaikę suaugusio žmogaus, artimiausio žmogaus – MAMOS – užkrautų rūpesčių. Ar JIE – VAIKO PEČIAI – dar JAI PAKILS?

Marta netenka vilties, kad šiam MAŽAM VAIKUI PASAULIS DAR GALI TAPTI GRAŽUS.

4-OJI ISTORIJA

Visą savaitę OBELĮ merkė rudens lietus, bet šis rytas JĄ apkabino saulės spinduliais. Mano širdis trokšta ramybės. Užsidedu ausinukes ir pasileidžiu relaksacinę muziką. Pasineriu į prisiminimus…

Staiga į kiemą įvažiuoja automobilis. Ne pirmą kartą jį matau – spalva ta pati, automobilio markė ta pati, užrašas ant automobilio durelių „Vaiko teisių apsaugos tarnyba“ nepasikeitęs. Iš mašinos išlipa aukšta, daili mergaitė su dvejomis gražiomis tetomis. Suprantu, kad audra kyla ne mano širdyje, bet tos mergaitės aplinkoje. Ji vilki šiek tiek apiplyšusį, vietomis purviną sportinį kostiumą, rankoje laiko prasegtą kuprinę, kurioje chaosas.  Marta, pamačiusi mergaitę, pagalvojo „turėtų būti krepšininkė, nes ūgis beveik kaip mano“, tačiau ji dar visai maža. Martai kiekvieno naujo vaiko sutikimas lyg pirmas kartas. Kiekvieną naujo vaiko atvykimą ji išgyvena jautriai. Stebiu, kaip ji mintyse jau dėlioja pastiprinimo ir palaikymo žodžius. Staiga mergaitė ištiesė ranką pasisveikinti, ji greitai užmezgė pokalbį su Marta tyliai pasakiusi, kad ją kažkur yra mačiusi ir puolė jai į glėbį. Marta tylėjo, nes mergaitę matė pirmą kartą. Netrukus iš mergaitės pasipylė labai daug klausimų:

KUR AŠ GYVENSIU?

KUR MANE IŠVEŠIT?

KAS BUS MANO GLOBĖJA?

AR MAMA GALĖS APLANKYTI MANE?

O KAS BUS MANO MAMAI?

AR JĄ NUBAUS POLICIJA?

Marta, kiek įmanydama, suprantamai atsako į mergaitės klausimus, kartu bandydama valdyti savo ir jos sumišusius jausmus. Marta pažvelgia į mergaitės kuprinę ir supranta, kad chaosas ne tik mergaitės kuprinėje, bet ir jos galvoje, širdyje. Martai didelę nuostabą kelia tai, kad vaikas šitiek žino apie procesą, kuris šiuo metu su ja vyksta, nors jai, kaip specialistei, rodos kiekvieną kartą viskas vyksta iš naujo. Marta iki šiol baisisi išreikštu mergaitės noru gyventi su viena iš dviejų pažįstamų globėjų. Martai darosi aišku, kodėl ši mergaitė, taip gerai supranta, kas su ja dabar bus daroma. Mergaitė NEBE PIRMĄ KARTĄ NETENKA MAMOS, jai tai NE PIRMAS KARTAS, KAI APLINK SAVE MATO DAUG NEPAŽĮSTAMŲ ŽMONIŲ, NEBE PIRMAS KARTAS, kai užduoda tuos pačius klausimus, NEBE PIRMĄ KARTĄ tenka užgniaužti emocijas. Martai – PIRMAS KARTAS, kuomet stebi vaiką, kuris, regis, yra visiškai ramus, NETEKĘS MAMOS. Mergaitės noras patenkinamas ir ji laukia atvykstant jos mylimos buvusios globėjos, kuri kažkada jos trumpame gyvenime jai padėjo suprasti, ką reiškia turėti šiltus, gražius namus ir patirti santykius, kurie buvo visiškai nepanašūs į tuos, kuriuos patyrė savo namuose. Tai aukštai ir šviesiai smilgai, belaukiant globėjos, Marta davė užduotėlę – nupiešti jos mylimiausią daiktą arbą žaislą. Marta, ruošdama dokumentus, lyg tarp kitko stebėjo, ką mergaitė piešia. Ne, ji nepiešė savo mylimiausio žaislo ar daikto, nes tokių jos gyvenime nebuvo, bet ji nupiešė JĄ, MAMĄ. Žmogus, kuris niekada nėra matęs jos MAMOS, būtų pažinęs JĄ iš mergaitės piešinio. Mergaitė, nupiešusi SAVO MAMĄ, galvą ant piešinio padėjo taip, kad vienu skruostu liestų piešinyje ryškiai raudonai nudažytas MAMOS lūpas. Iš mergaitės akių neiškrito nei viena ašara. Nupieštos mamos lūpos bučiavo jos skruostą. Mergaitė užmigo. Po kelių ilgų valandų laukimo atvyko globėja. Mergaitė šoko tetai tiesiai į rankas, stipriai ją apsikabino balsu išreikšdama, kaip jos pasiilgo ir vėl pasipylė klausimai:

KAS PAS JUS NAMUOSE PASIKEITĘ?

AR YRA NAUJŲ DAIKTŲ?

AR IŠLIKĘS TAS PATS KAMBARYS?

AR GYVENA KITŲ VAIKŲ?

Rodos, vėl viskas stojo į savo vietas, vėl viskas vyksta, lyg taip turėjo būti. Atrodo, kad visa tai yra tapę tos mažos mergaitės gyvenimo dalimi. Ji puikiai žino, ką reikia daryti, ką reikia kalbėti ir kaip elgtis. Ji puikiai žino, kas jos gyvenime vyks toliau. Ji supranta, ką daro JOS MAMA, jai sunku, bet ji susitaiko, kad jai vėl tenka, kaip vėjo pučiamam pienės pūkui, keliauti pas kitus žmones, į kitus namus, į kitą šeimą. Martai sunku suvokti, kiek pas šį vaiką jausmų ir išgyvenimų, ir kur juos visus reikia sutalpinti, kad vėl ir vėl galėtum pradėti gyventi iš naujo. Marta nenori būti tuo pienės pūku, kuris gali atgimti bet kurioje žemės vietoje. Jai reikia savo namų, savo tėvų, savų prisiminimų, prie kurių gali liestis kiekvieną dieną. Neatsakiusi į savo galvoje kilusius klausimus, Marta atsisveikina su mergaite, kuri ir toliau žeria klausimus vieną po kito. Tolstant nuo jos, Marta girdi, kaip mergaitė pakylėtu balsu išrėkia:

– Teta, kai MAMA norės atvažiuoti SU MANIM susitikti, paskambinkit globėjai, ji MANE atveš!

Marta paskambins, būtinai paskambins.

3-ČIOJI ISTORIJA

Vakaras. Sėdžiu su drauge ant palangės ir žiūriu į OBELĮ, taip į tą pačią OBELĮ, kurioje mėgstu sėdėti. Pažįstu kiekvieną JOS šaką, kiekvieną JOS linkį, žinau, kurią naują šakelę JI išleido šį pavasarį, matau JOS senas žaizdas ir naujas, kurių JAI nepavyksta išvengti… Mintyse pagaunu SAVE, kad ŠIĄ OBELĮ AŠ pažįstu geriau nei SAVO MAMĄ. Lyg suprasdama apie ką AŠ mąstau, mano draugė vardu Ieva prabyla:

„Vieną vakarą, kai ruošiausi miegui, mano mobiliajame telefone nušvito ekranas su žodžiu „MAMYTĖ“. Spaudžiu „Atsakyti“. Džiaugsmingu balsu pasisveikinu su JA, o kitame telefono gale girdžiu, kaip nuo alkoholio girtu balsu JI išlemena „Aš nusižudysiu“. Nesuprantu, kodėl JI nori nusižudyti, juk JOS MAN dar reikia, AŠ dar noriu, kad JI būtų GYVA. Puolu panikuoti, prašau JOS, kad to nedarytų, kad paaiškintų, kas darosi, tačiau JI ir toliau apkvaitusi nuo alkoholio tvirtina savo ir MANĘS visiškai nesiklauso. Nespėjus su JA išsiaiškinti, kodėl JI nori nusižudyti, mano telefone pasigirsta signalas „Pypt, pypt, pypt“. Nebežinau, ką daryti, puolu į isteriją, išbėgu iš savo kambario verkdama, klykdama, kad mano MAMA žudosi. Naktinėlė (taip mes vadinam naktines aukles) bando guosti MANE, bet AŠ negaliu nurimti. Bandau dar kartą PATI paskambinti MAMAI, bet JOS telefonas išjungtas. Supanikuoju dar labiau, bandau išbėgti pro lauko duris pas JĄ, pas MAMĄ, bet jos užrakintos, šokti pro langą bijau. Iš gretimų vaikų kambarių girdžiu piktus balsus „Baik klykti!“, „Leisk miegoti!“, „Užsičiaupk, kale!“. Nubėgu į tualetą ir raudu balsu. Niekaip nepavyksta nusiraminti. Naktinėlė pasiūlo karštos arbatos. Po kurio laiko jai pavyksta MANE nuraminti, bet širdyje taip neramu. Pasižiūriu į laikrodį. Jau po vidurnakčio, o rytoj juk MAN reikės eiti į mokyklą. Pradedu pykti ant MAMOS, kad sugadino nuotaiką, kad negalėsiu ramiai miegoti. Grįžtu į savo kambarį, atsigulu į lovą, tačiau akys nesimerkia. Žiūriu į lubas ir mąstau. Mintys tik tamsios, juodos. Įsivaizduoju, kad guliu ne savo lovoje, o karste. Nenoriu, dar nenoriu matyti SAVO MAMOS karste. Dar kartą bandau paskambinti MAMAI, rezultatas tas pats, telefonas išjungtas. Mintyse kuriu planą, kaip rytoj atsikėlusi, AŠ į mokyklą neisiu, o eisiu pas MAMĄ, pažiūrėsiu, ar JI dar GYVA. Apie tai neprasitarsiu niekam, nei draugėms, nei socialinei darbuotojai. Juk tai kas įvyko šią naktį naktinėlė būtinai papasakos socialinei darbuotojai.

Tik paryčiais pavyksta užmigti.

Atsikeliu ištinusiom nuo ašarų akim. Nusiprausiu, bet pasidažyti noras nekyla, atsisakau pusryčių, kuriuos siūlo socialinė darbuotoja ir išskubu pro duris išlemendama jai, kad einu į mokyklą. Žinau, turiu išeiti už visus anksčiau, kad nepamatytų, jog einu ne tuo keliu, kur yra mano mokykla, bet tuo, kuris veda pas MAMĄ. Einu greitu žingsniu galvodama, ar AŠ JĄ dar rasiu GYVĄ. Skubu, nes širdyje taip neramu, JOS telefonas ir toliau tyli. Atiduočiau viską, ką turiu šiame pasaulyje, kad tik JĄ rasčiau GYVĄ. Verkiu, mano verksmą nutraukia skambučio signalas. Pirma mintis, kad skambina JI, MANO MAMA. Telefono ekrane regiu klasiokės vardą. Ne, nekelsiu ragelio, jau esu pasimokiusi, kad tokiais momentais, niekam negaliu kelti ragelio, nes net geriausios draugės išduoda MANO paslaptis. Šiandien apie mano naktį suregztą planą niekas neturi žinoti. Kojos pinasi, o galvoje jau rezgiu kitą planą, kaip reikės pasiaiškinti socialinei darbuotojai, kurios nekenčiu, kodėl nebuvau mokykloje. Taip, AŠ jai meluosiu, nesakysiu, kad ėjau pažiūrėti, ar MANO MAMA GYVA, sakysiu, kad buvau su drauge. Viską meluosiu, juk ji vistiek nesupras, kokia MAN svarbi ši žinia, kurios dabar paskubomis einu pasitikti. Žinau, baus, priimsiu bet kokią bausmę, nes baisesnės bausmės už NEGYVĄ MAMĄ šiame pasaulyje nėra. Bandau stabdyti pakeleivingas mašinas, bet niekas nestoja. Bėgu, einu, vėl bėgu, einu, kada gi ši kelionė pasibaigs. Raginu SAVE, greičiau, greičiau, gal JI dar GYVA, gal JAI reikia MANO pagalbos. Jau tolumoje matau SAVO NAMUS. Taip, tai MANO NAMAI, ČIA MANE sūpavo MAMA. MANO širdis pasileido bėgti į praeities šauksmą, o paskui ją ir kojos, bėgau taip greitai, kaip niekada gyvenime nesu bėgusi.

Namų duris praviros, įeinu pro jas ir regiu, kaip MAMA guli kniūbsčia ant grindų, aplinkui mėtosi tušti alaus bambaliai, ant stalo stovi nebaigtas gerti degtinės butelis. Puolu prie JOS, atverčiu ant nugaros ir regiu, kad paakyje didžiulė mėlynė, prikišu savo ausį prie JOS veido, klausausi ar kvėpuoja. JI GYVA. Atsiklaupiu prie JOS ir meldžiuosi DIEVUI. DĖKOJU JAM už išgelbėtą gyvybę. Pakeliu MAMĄ ir paguldau į purviną sofą. Surandu pledą ir apkloju JĄ. Nuo stalo paimu nebaigtą gerti degtinės butelį, kurį išpilu į kriauklę, nenoriu, kad JI MIRTŲ. Surenku tuščius alaus bambalius ir sudedu prie šiukšliadėžes.

Atsisėdu šalia MAMOS ir glostau ją. Plaukai sukibę, galvoje užčiuopiu guzą. JI kažką sumurma. Laikas grįžti į kitus SAVO NAMUS. Pasilenkiu pabučiuoti MAMOS, tačiau kai iki lūpų lieka nedidelis tarpelis, sustoju. Nenoriu JOS bučiuoti į lūpas, kurios šiuo metu ištinusios, jų kampučiuose boluoja sudžiuvusių seilių likučiai. MANO LŪPOS pabučiuoja JOS kaktą. Nuo vėjo sugirgžda pravertos duris. Išeinu. Žinau, kad ČIA dar GRĮŠIU“.

2-OJI ISTORIJA
 

Sėdžiu obelyje ir jaučiu, kaip mano žvilgsnis sustingsta kelio gale, kuriame turi pasirodyti JI, MAMA. Regiu JĄ, išlipančią iš taksi. Girdžiu nuvažiuojančios mašinos garsą. JI stovi kelio gale ir kažko delsia, nedrįsta žengti TO ŽINGSNIO. Stebiu JĄ artėjančią. JI graži, labai graži: garbanoti plaukai plaikstomi vėjo rodo kryptį link MANĘS. Rankose neša sunkų krovinį sudėtą į „Maxima“ maišelį. MAN nesvarbu, kas jame, MAN reikia tik JOS. JAI priartėjus, suprantu, tai ne JI. ŠIANDIEN, kaip ir VAKAR, ir UŽVAKAR JI savo pažado – APLANKYTI MANĘS – neištesėjo. Ar AŠ pykstu? NE, tik skaudu širdyje, jaučiuosi tuščias ir nereikalingas… MANO atmintyje atgimsta tekstas, kurį neseniai perskaičiau, naršydamas interneto platybėse: „Gyveno keturi žmonės, kurių vardai buvo – KIEKVIENAS, KAŽKAS, BETKAS ir NIEKAS. Reikėjo atlikti svarbų darbą, ir KIEKVIENAS buvo įsitikinęs, kad KAŽKAS jį padarys. BETKAS galėjo jį padaryti, bet NIEKAS neatliko. KAŽKAS dėl to supyko, nes tai buvo KIEKVIENO darbas. KIEKVIENAS manė, kad BETKAS galėtų tai padaryti, bet NIEKAS nesuprato, kad KIEKVIENAS nedarys to. Galu gale KIEKVIENAS kaltino KAŽKĄ, kai NIEKAS nedarė to, ką BETKAS galėjo padaryti…“. Nejaugi šie vardai – KIEKVIENAS, KAŽKAS, BETKAS ir NIEKAS – yra MANO MAMOS vardai?!

Ta moteris kelio gale buvo JI, MAMA, bet ne MANO, o tų dviejų broliukų, kurie buvo atvežti prieš keletą dienų.

Po pirmojo pasimatymo JIE JOS laukė. Ilgas laukimas, daug neatsakytų klausimų ir nežinomybė vargino JUOS. Suaugę nuolat girdėjo šių broliukų norus – mažus ir paprastus, bet JIEMS JŲ NORAI buvo patys svarbiausi. Budinčios globotojos namuose ant smėlio JIE užrašė „NORIM NAMO, NAMO, NAMO!“ ir šalia jo nupiešė MAMĄ, kuri savo rankose laikė gyvų lauko gėlių puokštę, kurią broliai priskynė čia pat prie namų esančioje pievoje.Nepatikėsite, bet AŠ žinau, kokie NORAI yra mylimos auklytės Martos. Ji dažnai garsiai pagalvoja „Kaip norėčiau nuvykti į dar nematytą šalį“, arba, svarstydama apie darbus ir dienotvarkę, „Norėčiau naujesnio kompiuterio, o gal telefono, dabar negaliu apsispręsti“, o jie, tie maži, gražiai išpuošti, švarūs berniukai, NORI NAMO. Vakarais, susėdę vienoje lovelėje, apsikabina ir kartu linguodami monotoniškais balseliais deklamuoja:

MES NORIM NAMO
Ten MŪSŲ MAMA

JI laukia MŪSŲ ten VISADA.

Globos centre įvyksta keletas susitikimų SU TĖVAIS, kuriuos stebi nepažįstami žmonės, kartais patardami TĖVAMS, ką geriau sakyti, ko nesakyti. Centro darbuotojai įsivaizduoja, kad puikiai viską žino, puikiai viską supranta, išmano, galvoja, kad turi teisę mokyti žmogų, kuris „ir taip jau viską moka“. Kiekvieną susitikimą lydi daug emocijų ir ašarų. MAMA verkia, kad negali pasiimti SAVO VAIKŲ, VAIKAI verkia, kad negali grįžti į SAVO NAMUS ir gyventi su SAVO MAMA. Auklytė Marta mato prieš save stovinčius JUOS, BROLIUS, kurie blizga kaip deimantai, dviem DIDELĖMIS ir SUAUGUSIOMIS ŠIRDIMIS žmones, gražiai sušukuotus, iš tolo kvepiančius ir pradėjusius jausti tikrąjį vaikystės skonį, kai žaidimas lauke nėra vien atidarius duris ir išleidus vaikus į kiemą nematyti jų iki pat kol saulė nusileis, kai žaidimas tampa bendravimu ir atradimu, kai pagaliau kažkas JUOS GIRDI… Ir stebi JUOS, TĖVUS – 2 didelius suaugusius žmones, bet tokiomis MAŽOMIS ŠIRDIMIS, kurie nepastebi, kad JŲ SŪNELIAI blizga, kvepia, gražiai sušukuoti. JIE vis dar nesupranta, kodėl JŲ VAIKAI ČIA, nes „juk viskas buvo gerai“, JIEMS nepatinka, kad KAŽKAS VAIKAMS nubrėžė ribas, sudėliojo dienotvarkę, JIEMS BAISU, kad JŲ VAIKAI miega dienos metu.

Galiausiai atėjo momentas, kai ištartas žodis NAMAI tapo realybe. Regis nebereikia nieko, ką gavo budinčios globotojos namuose. Trumpam sustojo pasaulis. Viskas pamiršta. Išmokti žodžiai „AČIŪ“, „PRAŠOM“ nebegalioja. Budinčią globotoją suglumina jaunesniojo broliuko klausimas: „kur MANO KROKSAI?“. Taip, tie patys, išaugti, purvini ir nebeturintys spalvos, tie patys su kuriais berniukas atvyko. Vyresnysis brolis ieško savo marškinėlių. Taip, tų pačių marškinėlių, ant kurių matėsi tik purvo dėmės ir skylės, kurios trimitavo apie JO suskilusį GYVENIMĄ. BROLIAMS tai LABAI BRANGŪS DAIKTAI, nes JIE iš TEN, JŲ NAMŲ ir pirkti JOS, MAMOS. TOBULOS AKIMIRKOS nesugadino net ir tai, kad LABAI BRANGIUS DAIKTUS broliai susidėjo į popierinį, labai trapų maišelį. Popierinis maišelis plyšo, o kartu su juo subyrėjo globėjų sudėti šilti jausmai ir emocijos, pamokymai ir meilė, kurių nesimatė, nes jie pasimetė tarp LABAI BRANGIŲ DAIKTŲ.

Po kelių dienų nutarta aplankyti vaikus ir nuvežti likusius daiktus, kuriuos nupirko globėjai, kuriuos per skubėjimą JIE paliko, kurie JIEMS nepasirodė LABAI BRANGŪS, nes čia pat už globėjų namų kampo laukė SAVŲ NAMŲ KAMPAS. Atvykus į brolių NAMUS, svečius pasitiko didelis ir platus kiemas, kurio erdvėje svečių akys ieškojo vaikams pastatytų sūpynių, smėlio dėžės, tačiau jos užkliuvo už daug šiukšlių ir senų, surūdijusių, neaiškios paskirties daiktų. Svečių akys ieškojo žalios žolės, kurios per šiukšles nesimatė. Pilkoje kiemo spalvoje suspindėjo dviejų mažų žmogeliukų akys. Taip, tai tie patys broliukai su LABAI DIDELĖMIS ŠIRDIMIS, tais pačiais suplyšusiais marškinėliais, vietoj šortų nukirptomis kelnėmis, basomis purvinomis kojomis, o JŲ DIDELĖSE ir LAIMINGOSE AKYSE JŲ NAMAI. Globėjai pajuto, kad jie, kurie JAIS tikėjo, su JAIS gyveno, suteikė JIEMS laimę, dalijosi savo meile, dabar stovi JŲ KIEME lyg priešas JŲ TERITORIJOJE, kurioje vienintelis savisaugos uostas MAMA. Taip, tai ta pati MAMA, kuri stovėjo nesuprasdama, ko VISI iš jos nori, ta pati MAMA, kuri nekvepėjo ir jos rūbai neblizgėjo, bet JI JŲ.

1-MOJI ISTORIJA
 
Nors MANO TĖVAI dar gyvi
Globoja MANE ŽMONĖS kiti
Globėjai myli MANE,

Bet AŠ gyventi noriu su SAVO ŠEIMA.

Susipažinkime. AŠ VAIKAS, kuris rašysiu ne tik apie SAVE, bet ir apie kitus globojamus vaikus. Tai bus išgalvotos istorijos paremtos tikrais gyvenimo įvykiais.

MANO vardas Natas. TĖVAI MANE vadina Natuku, globėjai Nateliu, o draugai šaukia Nati. Kartais bandau suprasti, kodėl TĖVAI parinko MAN tokį vardą, bet taip jų niekada ir nepaklausiau. Jei nubraukčiau paskutinę savo vardo raidę gaučiau naują žodį – NATA. Iš natų susideda muzika. Norėčiau, kad MANO gyvenimas būtų kaip muzika, kurią AŠ mėgstu klausytis, tačiau kopijuoti GYVENIMO MUZIKOS, kurią šiuo metu groja MANO TĖVAI, AŠ nenoriu.

Kodėl natos MANO gyvenime nesirikiuoja viena paskui kitą – Do Rė Mi Fa Sol La Si Do? K-O-D-Ė-L?

Tai buvo karšta vasaros diena. Tokiomis dienomis, prižiūrimas globėjų, AŠ leidžiu laiką žaisdamas kieme su savo draugais, maudydamasis upėje. Globėjais AŠ vadinu auklėtojas, į kai kuriuos vaikų globos namų darbuotojus kreipiuosi vardu. Šalia MANO NAMŲ auga didelė, graži obelis, po kuria stovi ąžuolinis stalas su suoliukais. AŠ mėgstu karstytis obels šakomis ir skinti dar nesunokusius obuolius. Staiga suskamba mobilusis telefonas, kuriuo atsiliepia mano mylima auklytė vardu Marta. Girdžiu, kaip jai žmogus kitame telefono gale praneša, kad atvežė 2 brolius, kuriuos reikės apgyvendinti budinčios globotojos šeimoje, iki tol reikės vaikus APRENGTI ir prižiūrėti. Martai sunku suprasti, ką reiškia APRENGTI atvykusį vaiką.

Vadovės kabinete stovėjo 2 labai maži berniukai, bet maži ne dėl savo amžiaus, o todėl, kad jie buvo labai ploni ir smulkučiai, regis, permatomi kiaurai. Marta savo mintyse prisiminė gražias porcelianines vazas, kurios kažkada stovėjo jos tėvų namuose. Taip jai norėjosi prisiliesti prie šių dviejų gležnų berniukų, bet baugu, kad prisilietus prie jų, jie, kaip tos porcelianinės vazos, gali sudūžti į smulkiausias daleles, kurių vėliau jai nepavyks surinkti ir JIE nebebus TOKIE, kokie yra DABAR. Marta nesuabejojo tuo, kad viskas, ko JIEMS šiuo metu reikia, tai ŽMOGAUS šalia, kuriuo JIE galėtų tikėti. Bet ką daryti, kai JO DABAR ČIA nėra? ČIA turėjo būti ne ji. Nuvijusi mintis šalin, Marta staiga mato, kad vienas berniukas prieš ją stovi vilkėdamas vien apatinėmis kelnaitėmis ir mažais, murzinais, mėlynais kroksais, o didelės, LABAI DIDELĖS ašaros rieda jo murzinais sulysusiais skruostais ir krenta ant nuo saulės įkaitintų grindų, kurios tuoj pat išgaruoja, kaip ir JO prieš tai buvęs GYVENIMAS. Vyresnysis brolis buvo ne ką švaresnis už savo jaunesnįjį broliuką. Jis mūvėjo šortus, kurie buvo perdaryti nukirpus senas kelnes, ir marškinėlius, kuriuose kažkada buvo galima įžvelgti jo mėgstamą animacinį personažą, o šiuo metu tik skyles, kurios trimitavo apie JO suskilusį GYVENIMĄ. Mažasis brolis ir toliau visą laiką netvardė ašarų, nors vyresnysis jį guodė, laikė už rankos. Tame sukabintų rankų delne tilpo visas JŲ GYVENIMAS, jiems patiems be galo gražus, šviesus ir brangus. Vyresnysis jaunesniajam žadėjo, kad greit grįš namo, prašė nebijoti, tačiau broliukas nepaliaujamai vis verkė ir verkė. Marta galvojo, iš kur pas tokį mažą žmogų tiek daug ašarų ir kaip JAM viduje skauda, nes JIS su BROLIU visiškai svetimoje vietoje su nepažįstamais žmonėmis, kurie NELEIDŽIA JIEMS GRĮŽTI NAMO.

Nusivedusi vaikus į šeimyną, Marta ruošėsi vaikus išmaudyti. Vyresnis berniukas pats dušu naudotis nemokėjo, todėl paprašė jos pagalbos. Stovėjo nuogas ir drebantis, kol ji, visiškai nepažįstamas žmogus, mokė ir rodė, kaip galima praustis šiltame vandenyje, kokią galią turi šampūnas ir dušo žėlė, kurios lašelis taip stipriai putoja, o iš putų galima sukurti įvairių žaismingų figūrų. Vaiko veide trumpam pasirodė šypsena, kaip mažytė padėka nepažįstamajam žmogui už pirmąją suteiktą gyvenimo pamoką.

Mažąjį berniuką maudė kita teta. Padėjusi vaikui nusimauti apatines kelnaites ant vaiko kūno pastebėjo ropinėjantį vabalą. Marta ir teta garsiai nesvarstė, iš kur pas vaiką ant kūno ropinėja blusa, o berniukas tik tyliai sušnabždėjo, kad JO NAMUOSE jų liko daugiau.Marta, įveikusi pirmąjį raundą, suprato, kad švarių ir APRENGTŲ vaikų laukia antras raundas. Matydama gražiai APRENGTUS vaikus, ji suprato, ką reiškė skambučio gale pasakyti žodžiai „reikės vaikus APRENGTI“. Iki to laiko jai buvo sunku suprasti, kad vaikai į globos centrą gali atvykti NEAPRENGTI. Iki atvažiuojant budinčiai globotojai, Marta broliukus vaišino meduoliais, mandarinais, saldainiais, visko neliko per keletą minučių. „Kažin, ar tai alkis, ar stresas?“ pagalvojo ji. Mažasis broliukas vis dar verkė, tačiau be garso. Ašaros, DIDELĖS AŠAROS riedėjo ŠVARIAIS įdubusiais vaiko skruostais ir, tik akylą klausą turintis žmogus girdėjo, kaip jos krito ant stalo ir sūrių ašarų balutėje išryškėjo jos, MAMOS, atvaizdas, kuris akimirksniu vėl išnyko. Marta labai švelniai uždėjo savo ranką ant berniuko peties ir pradėjo tyliai, vos girdimai niūniuoti:

TU mažas berniukas netekęs NAMŲ
Širdelė TAU skauda ir MAN neramu
Sugrįši į ŠEIMĄ, į SAVO NAMUS

Pasaulis TAU taps iš naujo gražus…

Atvažiavus budinčiai globotojai abu berniukai vėl verkė balsu, kuris skrodė orą, o jame pakibo PRAŠYMAS VAŽIUOTI NAMO, klausimai, kur JŲ MAMA ir, kodėl čia, tarpduryje stovi ne MAMA, o kažkokia moteris, kurios jie nėra matę savo gyvenime ir net nenori jos matyti. Antras raundas virto dideliu, nesibaigiančiu JŲ GYVENIMO chaosu, kurio JIE nebuvo suplanavę. Budinčios globotojos namuose vaikams, laikinai netekusiems tėvų globos, sudarytos puikios gyvenimo sąlygos. Atrodo, ko gali trūkti tokiam vaikui? Jis miegos švarioje lovelėje, bus aprengtas gražiais rūbais, kuriuose aiškiai matys nupieštą mėgiamą animacinį personažą, valgys daug ir sočiai – ir ne tada kada bus leidžiama, ir ne tada, kada apskritai bus ko nors šaldytuve, bet tada kada panorės!

Po pirmosios nakties praleistos naujuose namuose budinti globotoja Martai papasakoja, kad abu broliukai naktį prisišlapino į lovą. Kyla klausimas, ką broliai susapnavo: NAMUS, ŠEIMĄ, o gal matė save krentančius į bedugnę iš kurios pakilti jiems nebepavyks… Mažasis nuo pat atvykimo į globėjos namus nepratarė nei vieno žodžio. Ašarų, DIDELIŲ AŠARŲ jau nebebuvo, matyt nebeliko jėgų verkti ir po truputį atėjo supratimas, kad „MANO DIDELĖS AŠAROS nepadeda MAN susigrąžinti MAMOS ir NAMŲ“. Globėjai sunku rasti priėjimą prie vaikų, įtampa verčia jos protą ieškoti sprendimų. Vyresnysis nenustoja klausinėjęs „kur JŲ MAMA?“. Prie pusryčių stalo jis bando SAVO ir BROLIO buvimą šioje šeimoje pateisinti tuo, kad „MAMA turbūt neranda kelio pas MUS“ ir prašo globėjos, kad ši paskambintų MAMAI ir pasakytų, kur JIE tiksliai gyvena.

Suaugusiems sunku pasakyti VAIKUI TIESĄ APIE JO TĖVUS. Juk visi jie žino, kad vaikų MAMA savo namuose, tik ji dar nesiryžta ieškoti kelio link savo vaikų. MAMA galvoja, kad, susitikinėdama su vaikais, juos labai skaudins, o jai pačiai, atsisveikinant su vaikais, skaudės širdį. Ar ji supranta, kad vaikams širdelės SKAUDĖS dar labiau nei jai? MAMA nori kuo greičiau vaikus susigrąžinti į šeimą ir jai pikta, kad įvairios tarnybos jai trukdo tai padaryti, nes, anot jos, „gyvenimas pas juos ir taip tvarkingas, tik visi čia kišasi ir trukdo jai normaliai gyventi“.

VAIKAI keletą dienų beveik nieko nevalgė, nekalbėjo, laukė JOS, MAMOS. Savo atmintyje maitinosi JOS žodžiais, NAMŲ kvapu, vaizdu. Vizualiai vaikai atrodė gražiai, bet viduje buvo suskilę į daug dalių, kaip tos porcelianinės vazos, kurios kažkada stovėjo Martos tėvų namuose. Tos keletą dienų JIEMS praslinko kaip keletas metų. JIE ruošėsi trečiam raundui, tikėjo, kad MAMA JŲ nepaliko ir tikrai atvyks JŲ pasiimti. Atvykus TĖVAMS, VAIKAI gražiais, pilnais emocijų pripildytais sakiniais bendravo su SAVO TĖVAIS. Globėja pamatė, kad JIE, VAIKAI, moka šypsotis ir juoktis, o ašaros, tos DIDELĖS AŠAROS vėl riedėjo jų skruostais nebe iš skausmo, bet iš laimės, džiaugsmo.