98185526_244957310086049_3555125244727394304_n

2020-04-24

Koks didžiausias mūsų kartos atradimas?

Mobilusis telefonas? Skalbimo mašina? Robotas? Ne, ir dar kartą ne! Pasak Williamo Jameso, didžiausias mūsų kartos atradimas – keisti savo gyvenimus, galvoseną, nes nei gėris, nei blogis pats savaime neegzistuoja. Yra mintys, požiūris, gyvenimo patirtis, moralė, kurie padeda suvokti reiškinių esmę. Pakeitus požiūrį nevilties akimirką, užlieja ramybės banga, kuri padeda pamatyti raibuliuojančią viltį. Žinoma, mąstymo įpročius keisti nelengva, bet galima kasdien vis geranoriškiau ir su atjauta žvelgti į savo paties ir kitų žmonių išgyvenimus. Taip auga gebėjimas save stebėti be negatyvaus išankstinio vertinimo, pamėginus sutelkti dėmesį į patį įvykių procesą, o ne į rezultatą, taip bus patirtos ir veiksmo akimirkos. Jau pats veiksmas suteikia vilties. O dėmesio sutelkimas į rezultatą teikia nerimo, todėl pagalvojame, ar pavyks pasiekti tikslą. Gal tikslas vis dėlto jų bus pasiektas, bet kažkur kitur ir kada nors. Norėdami keisti savo mąstymą, pirmiausia turime priimti sprendimą, susietą su giliu suvokimu, kad nebegalima taip spręsti problemų. Iki šiol buvęs mąstymas ir elgesio būdai buvo tikrai efektyvūs, bet dabar jie praradę efektyvumą. Galbūt anksčiau davė ir didelį derlių. Bet jeigu šiandien kyla minčių, kad kažkas yra ne taip, kad norime gyventi kitaip, vadinasi, jau turi problemą, kurią reikia spręsti. Žengiant pirmuosius keitimo žingsnius, gali atsirasti neplanuotų, netikėtų smegduobių. Jas vertėtų tyrinėti keičiant matymo kampą, kryptį, bet niekada nereikėtų grįžti į saugų uostą, prisiminti senus įpročius.

2020-05-15

JAUSMAI

Jausmai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Dažnai tikrieji jausmai yra nepriimami ir slepiami dėl daugybės priežasčių. Viena iš jų – išmokimas, kad šioje situacijoje aš negaliu taip jaustis. Pvz., aš negaliu pykti ant savo sesers, nes tikros sesės nesipyksta. Ar negaliu verkti, nes verkiantys žmonės yra ištižėliai.

°Tikruosius jausmus kai kurios aplinkybės gal ir verčia nuslėpti, bet juos BŪTINA suprasti ir neignoruoti!⠀
°Ištumiami ir nuolat tramdomi jausmai kaupiasi ir anksčiau ar vėliau išsiveržia didelėmis (ne laiku ir ne vietoje) audromis.⠀
°Kartais net sunegaluojama. Atsiranda psichosomatinės ligos.⠀
°Atsiranda panikos priepuoliai, stiprus nerimas.⠀
°Sustiprėja polinkis į priklausomybes: alkoholį, azartinius žaidimus ar pan.

Jausmų supratimas ir raiška lemia emocinę sveikatą. Sunku susivaldyti kai jautiesi blogai ir nesupranti ką iš tiesų jauti. Po jausena blogai gali slėptis liūdesys arba pyktis, o gal vis dėl to neviltis ir bejėgiškumas. Tik įvardijus sau kokie jausmai kamuoja, galima apie tai ir kalbėtis.⠀
Norint korektiškai išreikšti jausmus reikia:

°Sakinį pradėti nuo savo būsenos įvardinimo – aš pykstu, man liūdna ar aš džiaugiuosi ir pan.⠀
°Paaiškinti kokie įvykiai lėmė šių jausmų atsiradimą. Pvz., aš pykstu, kai pamiršti užsukti į parduotuvę. Ar man skaudu, kai juokauji apie mano svorį.⠀
°Po šio teiginio tikėtina, kad pokalbio dalyvis nesijaus puolamas ir jam nereiks gintis, todėl lengviau išgirs ir supras ką Jūs sakote.⠀
°Jei šiuo metu situacija yra labai ,, karšta”, jos aptarimą atidėkite iki tol kol būsite abi pusės ramios ir turėsite laiko pokalbiui.⠀
°Neverta skubinti laiko sakant ,,nusiramink ir pasikalbėkim”. Šie žodžiai tikėtina tik pagilins konfliktą ir nesusikalbėjimą.⠀
°Tiek mintyse kalbėdami su savimi, tiek garsiai kalbėdami su kitais venkite tokių frazių kaip ,, gana nervintis” ar ,, nieko čia tokio”. Nes jos skatina neigti tai ką iš tiesų jaučiate.


Atminkite, visi emociniai išgyvenimai yra būtini (nors ir ne malonūs) tam tikrose gyvenimo situacijose!

 

2020-04-06

Karantinas ir kantrybė

Besitęsiant karantinui, linkiu visiems iš šios sunkios situacijos išpešti maksimalų kiekį naudos. Buvimas išskirtinai tik namie ir tik su tais pačiais žmonėmis tampa iššūkiu kantrybei. Todėl šiandien turime puikias sąlygas ją ugdytis, nes kaip ir nebeturime kur dėtis. Nebėra galimybės išsisukti ir ieškoti pasiteisinimų, kad dabar ne laikas, ar neturiu laiko. Tiesiog imkim tai ir darykim.

Kad kantrybė, didėtų kaip mielinių bandelių tešla:

➢ pirmiausia saikingai pasirūpinkime savo baziniais poreikiais. Tiek alkanas, tiek persivalgęs žmogus būna dirglus. Trūkstant miego ar persimiegojus sunku sutelkti dėmesį, todėl natūralu, kad tampame ,,širšėmis“ ir sunku priimti kitokią nuomonę ar elgesį. Tomis akimirkomis net ir į nedidelius dirgiklius, sureaguojame žymiai emocingiau, nei paprastai.

➢ Mokykimės vaikščioti, bet ne bėgioti, net ir mintyse. Bėgant, skubant, lekiant padažnėja pulsas, kvėpavimas, todėl organizmas ruošiasi kovai. O jei taip gyvenate nuolat? Jūsų organizmas būna nuolat pasiruošęs kovai? Todėl tampa visiškai natūralu, kad esant net ir nedideliam trukdžiui, organizmas reaguos ūmiai, o kantrybė bus nustumta toli toli.

➢ Apgalvokite prioritetus. Kokius darbus atlikti svarbiausia, o kas nėra labai svarbu? Kas gali palaukti, o gal net ir neverta to daryti iš vis? Jei turite grandiozinius planus ir dar didesnius reikalavimus sau, juos atlikti tobulai- kantrybė išvyksta atostogų. Ji sugrįš tada, kai bus akivaizdu, kad tai atlikti yra įmanoma ir jums tai įdomu, bei prasminga. Kantrybė neauga, keliant sau neadekvačiai didelius reikalavimus. Anaiptol, tada ji mažėja, nes giliai viduje suprantame, kad tikriausiai tai darome ne iš širdies, o vedami loginių išskaičiavimų.

2020-03-31

Būti ar nebūti…

auka?

Štai klausimas.

Pasiaukoti, atsiduoti, tarnauti, pasirūpinti silpnesniu- ypatingai svarbi veikla. Tai kultūros šaka, padedanti užauginti jautrų kito skausmui žmogų ir suteikianti neįkainojamos gyvenimiškos patirties. Žmogus pajutęs pasiaukojimo džiaugsmą, supranta nematerialios naudos prasmę. Gera matyti besidžiaugiantį kitą, bet daug maloniau išgyventi vidinį džiugesį duodant. Ne veltui sakoma, kad duodanti ranka niekada nebūna tuščia. Žmogus gali išgyventi pilnatvę ar vis labiau jausti vidinio stiprėjimo būseną, kai atiduodamas pilnėja. Šis potyris traukia. Jei pasiaukojimas ir tarnavimas buvo lydimi ne altruistinių paskatų, gali atsirasti save pervertinančių minčių, kad, be manęs viskas žlugs ir tik AŠ galiu suteikti pagalbą. Pagalbininkas pradeda aukotis, ne dėl to, kad lemia vidinis noras rūpintis kito interesais, o dėl giliai paslėpto, savo nepatenkinto meilės poreikio. Padėdamas ir mylėdamas kitą, žmogus viliasi patirti tą meilę, kurios taip ilgisi. Pagalba savęs dalijimas, pasiaukojimas tampa būdu save įtvirtinti ir mėginti parodyti kito menkumą. Prasideda galios kova, kurioje laimėtojų nėra. Abu žmonės ilgainiui tampa nelaimingi. Aukodamasis žmogus kankina tiek save, tiek kitą. Kankinasi tiek tas, kuris jaučia privalantis duoti, tiek tas, kuris ima dėl mandagumo. Gebėjimas į save pažvelgti iš šono, susimąstymas, kodėl čia ir dabar tai darau, gali apsaugoti nuoširdžios aukos virsmą į kito kankinimą. Kasdienis prisiminimas, kad žmogus yra laisvas rinktis kiek nori savęs išdalyti, leidžia išlikti vientisam ir nedalomam. Neprarandamas savarankiškumas leidžia jausti savo vietą po saule ir neprarasti tikėjimo savimi. Pavargę nuo aukojimosi kančios, galime pasirinkti tris kelius. Vienas iš jų – susitaikyti su esama situacija. Tai reiškia – nebelaukti stebuklo, kito pasikeitimo ar ypatingo dėkingumo, nustoti nebenorėti už kitus. Daryti gerus darbus, aukotis ir taip jausti pasitenkinimą. Antroji išeitis – keisti situaciją, t.y. ,,išsiskirti“ su aplinka, kurioje reikia aukotis. Paskutinioji, pati sunkiausia, – keisti save…

2020-03-20

Ar susimąstote ko trokštate šiomis dienomis?

Kas vyksta Jūsų jausmų pasaulyje?

Pažinti jausmus nelengva, nes juos pažindami, pažįstame ir save tokius, kokiais esame iš tikrųjų. Mes esame ne tik tokie kokiais įsivaizduojame patys apie save. Be to, visi esame priklausomi nuo aplinkos, nuo žmonių, esančių šalia, nuo jų nuomonės, elgesio. Paprašyti išvardinti daugiau jausmų, prisimename meilę, pyktį, baimę, liūdesį. Visi šie jausmai svarbūs, mūsų dieną išgyvenami, deja labai nepelnytai užmirštamas troškimas – jausmas, kuris gali lemti kitų jausmų atsiradimą. Troškimas gali būti pats didžiausias pagalbininkas pažįstant save. Tikras troškimas padeda pamatyti save ,,veidrodyje“ , susimąstyti ir rasti laiko sau. Niekas negali priversti žmogaus pasikeisti, net jokios išorinės aplinkybės. Tai gali padaryti tik viduje užgimęs troškimas. Troškimas gali būti toks ,,saldus“ jausmas, kurį sukelia ilgesio, viltis! Troškimus gali apkartinti pavydas ir neapykanta. Abu juos jungia svajonės, slapti norai. Kai ilgimės žmonių, trokštame juos apkabinti, prisiglausti. Trokšdami kitų gėrio, tampame pavydūs ir pikti. Genami stiprių troškimų, gebame sutelkti visą psichinę ir fizinę energiją, jam patenkinti. Norėdami įgyvendinti troškimus, gebame būti kūrybiški, atkaklūs ir spontaniški. Galime atsisakyti net vertybių, įsipareigojimų, pamiršti gėdą ir kaltę. Troškimas – be galo malonus jausmas, jei žinome, kad galime jį patenkinti. Bet jei žinome, kad šis jausmas niekada nebus patenkintas, išgyvename išties stiprią kančią. Viso žmogaus gyvenimo kelio tikslas mokytis suprasti ir atskirti, kurie troškimai gali būti patenkinti pasitelkus kantrybę ir atkaklumą, o kurie troškimai turi tapti ,,kompostu“ kitų troškimų augimui.